Sveiki atvykę į moliūgų fiestą!

Kaip gera jus vėl matyti čia visus susirinkusius, mieli mano skaitytojai. Išsitraukit iš burnų šokoladinius saldainius ir storu cukraus sluoksniu aptrauktus sausainius, ir pasiklausykite istorijos apie mums taip gerai pažįstamą ir ko gero, gan retai švenčiamą šventę. Ak, nustokite vartyti akis ir burbėti: „nieko nenoriu girdėti apie tą vakarų pasaulio išmislą“. Apsiraminote? Pradedam!

Pradžia be saldainių

Tikiuosi esate girdėję apie turtingą kultūrą turėjusius keltus, kurie, kaip žinia, prieš 2000 metų gyveno dabartinėje Airijos, Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Prancūzijos teritorijoje. Jų žiniuoniai druidai ne tik užsiiminėjo akmenų tetriu netoli Londono, bet ir Lapkričio 1-ąja šventė naujuosius metus. Ši diena žymėjo vasaros pabaigą, derliaus nuėmimą ir ilgos, šaltos ir tamsios žiemos pradžią. Visi pietų Europos gyventojai, išsidrėbę ant šezlongų, dabar kikena, tačiau keltams Spalio 31-ąja prasidėjęs festivalis Samhain reiškė daugiau nei progą mirtinai nusigerti persirengus Elviu Presliu. Tikėta, jog būtent šią naktį riba tarp mūsų ir mirusių pasaulio išnyksta, ir pamėklės vėl aplanko gyvuosius.

Naujųjų naktį, druidai uždegdavo milžiniškus laužus ir juose aukodavo javus bei gyvulius. Keltai taip pat pradėjo tradiciją Samhain metu, užsimetus gyvūnų galvas ar odą, persikūnyti į dėvimą personažą ir pranašauti vienas kitam ateitį. Festivaliui pasibaigus, keltai sugrįždavo į namus ir šventąja didžiojo laužo ugnimi uždegdavo savo namų židinius taip sukurdami apsaugą nuo artėjančios žiemos.

„Davai, sunaikiname senąsias tradicijas!“

Varguoliai...

43-siais metais pakvaišėliai romėnai įsiveržė į keltų žemes ir savo nuvogtom tradicijom sukūrė du naujus festivalius. Pirmasis, Feralia, buvo švenčiamas Spalio pabaigoje, kaip bandymas paminėti mirusiųjų iškeliavimą į kitą pasaulį, o antrasis, Pomona, tapo medžių ir vaisių deivės pagerbimo švente iš kurio manoma ir kilo tradicija žaisti, tą keistą žaidimą, kai reikia dantimis ištraukti obuolį iš kubilo pilno vandens.

VIII amžiuje vienas iš tų pompastiškų krikščionių diedukų perkėlė Visų Sielų Dieną iš Gegužės 13 į Lapkričio 1, taip aišku mėgindamas integruoti savo nuobodžias šventes į nesipraususių pagonių kultūrą. Krikščionybei pasklidus po keltų žemes Visų Sielų Diena po truputi tapo Visų Šventųjų Diena, o dar vėliau Visų Pašventintųjų Vakaru (All-Hallows Eve). Taip natūraliai Spalio 31-sios – Lapkričio 1-sios naktis tapo Halloween.

To the Popemobile!

Halloween‘as persikelia per Atlantą

Halloween‘as Ameriką pasiekė dar su pirmaisiais kolonialinio pasaulio atstovais. Šventė buvo pradedama švęsti nuėmus paskutinį rudens derlių ir apsiribojo vaiduokliškų istorijų pasakojimu, ateities spėjimu ir šokiais. XIX amžiaus viduryje plūstelėjus airių imigrantų bangai (kas nesupranta, kodėl jie norėjo emigruoti iš lietuvių rojaus, pažiūrėkite „Angela‘s Ashes“) Halloween‘o šventė įgavo naujų spalvų. Amerikiečiai pradėjo propaguoti persirenginėjimą kostiumais ir ėjimą iš namo į namą prašant saldumynų. Beje, pastaroji tradicija taip pat atkeliavo iš Anglijos, kuomet Visų Šventųjų Dienos metu varguoliams, už pasižadėjimą melstis, buvo dalinami „sielos pyragėliai“. Tokia tradicija krikščionys bandė išstumti keltų paprotį, Samhain nakties metu palikti maisto klajojančioms sieloms. Maždaug ties 1950-siais Halloween‘as Amerikoje tapo plačiai praktikuojama švente ir dabar kasmet sukrauna šaliai apie 6 milijardus dolerių pelno.

Nepamirškite tradicijų, vaikai!

Persirenginėjimas Halloween‘o naktį turi didesnę reikšmę nei tik šokti užsivilkus milžiniško dešrainio kostiumą vietiniame klube. Senoji keltų bei anglų tradicija pradėta norint apsisaugoti nuo vaiduoklių. O jei dar aiškiau – žmonės norėjo apkvailinti vargšes dušeles ir įsimaišius tarp jų pasprukti nepasmaugtam.

Kaip jau minėjau, Samhain naktį prie durų artimųjų vėlėms buvo paliekamas maistas bei uždegamos žvakelės turėjusios rodyti kelią namo prieš porą metų mirusiai bobutei (arba kitam artimam žmogui). Dabartinės Halloween‘o tradicijos labiau orientuotos ne į pagarbos mirusiajam papročiui, o būtinybei ką nors išgąsdinti.

Keletas senų ir jau užmirštų Halloween‘o tradicijų moko kaip jaunoms merginoms išsiburti savo būsimą vyrą. Airijoje, šeimininkė į bulvių košės bliūdą įmaišydavo žiedą. Jį radusioji galėdavo būti rami, jog kito Halloween‘o metu jau bus ištekėjusi. Škotijoje, merginos duodavo vardus lazdyno riešutams ir mesdavo juos į ugnį. Į pelenus pavirtęs riešutas skelbdavo būsimo vyro vardą. Mergiotės kaip tik išmanydamos Halloween‘o naktį stengdavosi pamatyti savo būsimo vyro atvaizdą. Tai jos prisirijusios saldžių riešutų lėkdavo sapnuoti savo princų ant baltų žirgų, tai per petį numetusios obuolio žieveles stengdavosi išvysti būsimo vyro atvaizdą, tai vidurnaktį stovėdamos prieš veidrodį laukdavo jo pasirodant už nugaros (creepy).

Jack O'Latern: šiek tiek kitokio Halloween'o merginoms

Girdžiu jau murmat: „O iš kur tas velnio moliūgas atsirado?“ Keltai tikėjo, kad prie durų padėjus ropę su išpjaustytu piktu veidu ir žvakele viduje, taip atbaidysią piktąsias dvasias. Šiais laikais tuo tikslu naudojamas moliūgas, nors abejoju ar dauguma Halloween‘ą švenčiančių žmonių supranta, kodėl savo kieme stato tą oranžinę daržovę. Šis unikalus žibintas turi ir savo atsiradimo legendą. Jaunas vyrukas Jack O‘Lantern (angl. lantern – žibintas), lošdamas su Velniu gavo pažadą, jog raguotasis niekuomet negaus Jack sielos. Išaušus paskutiniajai, dėl savo girtuokliavimų ir paleistuvavimų Jack buvo neįleistas į rojų. Įsižeidęs Velnias dėl jų paskutiniojo lošimo taip pat nepriėmė O‘Lantern į savo šiltąją gūžtą, ir tik mestelėjo vyriokui ropę, kurią šis išskobė, įdėjo žvakelę ir iki šiol šviečiasi sau kelią klajodamas Airijos kalvom ir pievom.

Na, o jei jau susigundėte sudalyvauti geriausiame Halloween‘o vakarėlyje, siūlau apsilankyti Derry miestelyje Airijoje, kur milžiniška Halloween‘o šventė rengiama kiekvieną niūrią Spalio 31 – Lapkričio 1 naktį.

Twilight‘o gerbėjai geriau neskaitykit

Pagalvojus apie Halloween‘ą iškart prieš akis iškyla minios vampyrų, mumijų ir raganų. Tikėta, jog Samhain festivalio metu ypač suaktyvėja žymiausių Airijos būtybių (apie kurias mes dar kalbėsime šiame blog‘e) veikla. Visi pažįstame ryžajį neužaugą žaliu kostiumu Leprikoną, kuris pasiruošęs iškrėsti išdaigą kiekvienam sutiktajam. Puca – piktoji fėja, pasirodanti įvairių gyvūnų, dažniausiai arklio, pavidalais. Na ir žinoma, mano sąraše ilgai tupinti, mirtį pranašaujanti gražuolė Banshee. Būtent Halloween‘o metu manoma, jog pasirodydavo Fomorian – žmogystos su ožio galvomis, manantys, jog turi teisę parsinešti atgal į pomirtinį pasaulį šviežią pieną, grūdus ir mažus vaikus.

Kad ir kokia žavinga būtų Halloween‘o praeitis, visgi vakarietiškoji šventė po truputį užmiršta senąsias tradicijas ir virsta(-o) nusilakimo naktimi. Ką jau kalbėti apie lietuvišką raudų vakarą... Jeigu visgi propaguojate Halloween‘o šventimą, galbūt šiąnakt sumažinkite alkoholio kiekį ir išsiskaptavę ropinį žibintą keliaukite ieškoti Leprikono, kurį apgavę visą gyvenimą sėdėsite ant aukso puodo.

Nedarykite šiandien langų ir nesirakinkite durų, laikas švęsti...