Boikotas muilui

Daugelis žiūrėdami „Sweeney Todd“ manėte, jog gardieji pyragaičiai yra viso labo nesveika Tim‘o Burton‘o fantazija, tačiau kiekvienas labiau apsišvietęs italas per vieną akimirką privers jus nuleisti užriestą visažinio nosį.

Šviesos prigęsta ir į sceną žengia Leonarda Cianciulli.

Svajonių mamulė

Leonarda gimė 1893-iais mažame Italijos miestelyje Montella (žinau, jog visi iškart pagalvojote – Nutella). Taip jau nutiko, kad Cianciulli buvo jos motinos išprievartavimo išdava, paskatinusi gimdytoją nekęsti savo vaiko labiau už viską pasaulyje. Dar būdama jauna mergina, Leonarda kelis kartus bandė pasikarti ir nusižudyti prarydama gabalus stiklo.

Sulaukusi 21-ių Cianciulli prieš savo motinos valią ištekėjo už klerko Raffaele Pansardi ir sulaukusi malonaus mamos prakeiksmo išsikėlė su vyru į Lariano miestą. Deja, po lemtingo žemės drebėjimo porai teko ieškotis naujos gyvenamosios vietos, kuria tapo Cianciulli veiklos išgarsintas Correggio miestas. Čia jauna šeima įkūrė nedidelį versliuką, o Lea (taip save pradėjusi vadinti Leonarda) šiek tiek užsidirbdavo pranašaudama ateitį ir vykdydama piršlės pareigas.

Per visą santuokos laikotarpį Lea pastojo septyniolika kartų, tris kartus persileido, o dešimt pagimdytų vaikų mirė dar būdami kūdikiai. Todėl visai nenuostabu, jog girtaujančio vyro mušama moteriškė pametė keletą varžtelių ir tapo aršia likusių keturių vaikų saugotoja. Vėliau teisme ji teigė, jog kartą jai apsireiškusi Mergelė Marija, kuri liepė aukoti žmones norint apsaugoti savo vaikus. 1939-iais pakvietus vyriausiąjį Cianciulli sūnų atlikti karinę tarnybą, Correggio Muilo Gamintoja pradėjo savo darbus.

Aukos

Lea pasinaudojusi savo piršlės reputacija prisiviliojo pirmąją auką Faustina Setti, įtikinusi, jog rado senstelėjusiai senmergei vyrą Kroatijoje. Cianciulli liepė Faustina‘i slėpti visas piršliavimo detales nuo savo šeimos ir draugų, ir siųsti jiems suklastotas atvirutes iš pajūrio kurorto Pula. Galiausiai paskutinio savo apsilankymo Lea namuose metu, Setti buvo apsvaiginta, užkapota kirviu ir paversta muilu. Vėliau Cianciulli su policija dalinosi savo šeimininkės patirtimi:

„<...> Įmečiau tris gabalus kūno į puodą, viską užpyliau natrio hidroksido soda ir maišiau viską, kol gabalai pavirto tiršta mase <...>“

Nusisausinusi savo auką, Cianciulli iškepė pyragėlius, kuriais vaišino šeimą ir kaimynus:

„<...> Palaukiau kol kraujas sukrešės, išdžiovinau jį orkaitėje, sutryniau ir sumaišiau su miltais, cukrumi, šokoladu, pienu ir kiaušiniais. Taip pat įmaišiau šiek tiek margarino ingredientų surišimui <...>“ 
 

Niam. Beveik Beatos virtuvė.

Antrąja Cianciulli auka tapo Francesca Soavi, kuriai atseit buvo surastas mokytojos darbas moterų koledže Piacenza mieste. Ji taip pat buvo įtikinta siųsti melagingus laiškus ir atvirutes savo šeimai bei draugams. Vargšelę Francesca ištiko Setti likimas – jai buvo suteikta garbė prausti Correggio gyventojų ir Cianciulli šeimos užpakalius bei maitinti jų pilvus. Šį kartą Leonarda pasinaudojusi proga pavogė Soavi pinigus ir brangenybes.

Cianciulli amunicija. Kriminologijos Muziejus, Roma

Paskutiniąja auka tapo blėstanti operos žvaigždutė Virginia Cacioppo. Cianciulli ją įtikino, jog rado darbą pas žymų Florentine miesto impresarijų. Tačiau šį kartą, nors ir prisaikdinta, niekam neprasitarti apie busimą darbą, Virginia visgi parašiusi savo seseriai į Naples ir pasigyrusi naujai atsiradusia galimybe vėl sužibėti scenoje. Virginia buvo nužudyta tuo pačiu būdu kaip ir pirmosios dvi aukos, tačiau Lea teisme teigė, jog šį kartą balta moters oda padėjo pagaminti žymiai geresnį muilą ir iškepti ypatingai saldžius pyragaičius.

Įkliuvai, sena ragana!

Įtarusi kažką negero, Cacioppo svainė atvyko į Correggio pašnipinėti ir išsiaiškinti, kodėl taip paslaptingai dingo Virginia. Informuota policija savo įrašų archyve atrado keletą Leonarda‘i ir jos vyrui pateiktų kaltinimų sukčiavimų. Turėdami pagrindo, policija atliko kratą Cianciulli namuose ir aptiko Virginia‘os Cacioppo‘s papuošalų. Per apklausą Leonarda Cianciulli prisipažino, jog norėdama apsaugoti savo vaikus nužudžiusi tris moteris. 1946-iais įvykęs teismas nuteisė Cianciulli 30 metų kalėjimo ir tris metus atlikti bausmę Pozzuoli nusikaltėlių beprotnamyje, kur 1970-iais senoji ragana pakratė kojas.

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau ši istorija neturi muzikos, tamsaus šarmo, smirdančių Londono gatvių ir Johnny Depp‘o. Bet tai nutiko. Tad kitą kartą iš geraširdės kaimynės priimdami savadarbį muilą ir naminius pyragaičius sušukite: „NE, DĖKUI!“ ir miuziklui būdingu dramatišku apsisukimu užtrenkite jai prieš nosį duris.

Užsidarykite langus ir užsirakinkite duris, laikas miegoti...

Kaip išsikepti berniuką

Kad ir kaip mylėčiau tuos iš visų pakampių lendančius padarus, visgi mane labiausiai dominanti sritis yra psichopatai. Sunkiau suvokiami, nei ponas Dievas, tačiau ligotai patraukiantys savo monstriškumu.

Šįkart pristatysiu jums žmogų, kuris visiems laikams išvijo iš mano galvos mintį, jog senukai yra mieli ir nepavojingi žmogeliai. Albert‘as Fish‘as – ilgai tenkinęs savo antžmogiškus poreikius, privertė daugybę Amerikos vaikų suabejoti Kalėdų Senelio tipo žmogelių nuoširdumu.

Vaikystėje išbirėją varžteliai

Hamilton‘as Fish‘as gimė 1870-iais, tačiau sulaukęs tinkamo amžiaus pasikeitė vardą į Albert‘ą, kadangi buvo nuolatos pravardžiuojamas „kumpiu ir kiaušiniais“ (ang. „ham and eggs“). Albert‘ui sulaukus penkerių, jo tėtis pasimirė ir rūpestingoji mamulė patupdė mūsų herojų į St.John‘o vaikų namus. Čia ir pradėjo atsisukinėti vargšo vaiko varžteliai. Nuolatiniai mušimai ir plakimai ne gąsdindavo mažąjį Albert‘ą, o sukeldavo erekcijas. Po ketverių metų, poniai Fish atsiėmus savo vaiką iš globos namų, šis jau buvo pripratęs stebėti išsinuoginusius berniukus viešose voniose-baseinuose. Dvylikos metų Albert‘as užmezgė homoseksualius santykius su vaikinu, kuris supažindino jį su tokiais iškrypimais kaip išmatų valgymas ir šlapimo gėrimas. 1890-iais Albert‘as Fish‘as susirado pastovų prostituto darbą New York‘e.

Šeima

Prisiragavęs uždraustos meilės, 1898-iais Albert‘as Fish‘as vedė ir susilaukė šešių vaikų. Galvojate, jog ramus šeimyninis gyvenimas nuramino Albert‘o viduje gyvenantį monstrą? Nė velnio! Dirbdamas dažytoju ir turėdamas lengvą priėjimą prie vaikų, jis toliau tęsė savo prievartavimus. Tuo metu pasičiupti kokį vaiką gatvėje buvo pakankamai nesunku. Vis dar arši rasinė kova privedė prie to, kad dingusių spalvotųjų vaikų niekas neskubėdavo ieškoti. 1917-iais Albert‘o žmona pabėgo iš namų su juose laikinai viešėjusiu John‘u Straube. Tai buvo dar vienas stiprus smūgis į trapią Fish‘ o makaulę.

Sadisto rutina

Ne, dude, aš esu Kristus...

Net nežinau nuo ko čia dabar pradėti... Fish‘o vaikai pasakojo matę tėvą besiplakantį save lenta į kurią buvo prismaigstytą vinių. Vėliau jis nuogas, it koks ruonis, užlėkdavo ant artimiausios kalvos ir išskėtęs rankas šaukdavo: „Aš esu Kristus“. Dar jis mėgdavo susivynioti į kilimą (?) ar susikišti į išangę alkoholiu impregnuotus vatos gumulėlius ir, surprise surprise, juos padegti. Labiausiai teismui padedančius gydytojus nustebino rentgeno spinduliais peršviesto Albert‘o kūne rastos 29 adatos, kurias mūsų šaunuolis mėgo į save smaigstyti. Savęs ir kitų kastravimo malonumo aš jau detaliai nebeatpasakosiu. Žodžiu, seneliokas mielai tenkinosi keldamas sau ir kitiems skausmą. O jei vis dar svarstote, kodėl šis įrašas vadinasi „Kaip išsikepti berniuką“, patenkinsiu jūsų smalsumą menka Albert‘o Fish‘o gyvenimo detale, taip per daug neužbėgdama įvykiams už akių. Fish‘o vaikai teigė, kad tėtukas patekėjus pilnačiai mėgdavo sukirsti didelius kiekius žalios mėsos. Jis net buvo sukaupęs neblogą literatūros apie kanibalizmą kolekciją, kurios pavydėtų pats Hannibal‘as Lecter‘is. Tiesa, praeityje Fish‘as buvo įkalintas dėl smulkių nusikaltimų ir ištyrus jo psichinę būklę, vėliau paleistas.

Grace Budd

Grace Budd

1928-iais aštuoniolikmetis Edward‘as Budd‘as laikraštyje įdėjo skelbimą, kuriuo tikėjosi susirasti laikino darbo. Ir kaip jūs manote, kas tą skelbimą pastebėjo? Taip, jūs nesuklydote. Mielas diedukas vardu Frank‘as Howard‘as pasibeldė į Budd‘ų namų duris norėdamas, kaip jis pats teigė, pasamdyti jaunąjį Edward‘ą pagalbininku Howard‘o fermoje. Tik išvydęs skelbimą davusį vaikiną tariamasis ponas Howard‘as suprato, jog nesugebės nukenksminti gražiai nuaugusio jaunuolio. Visgi, diedelio akį patraukė dešimtmetė Edward‘o sesuo Grace. Papirkęs saldžiomis dovanomis Budd‘ų šeimą, Fish‘as pasakė, jog jo kaimynystėje vyksta gimtadienio vakarėlis ir jis mielai ten nusivestų Grace. Tėvams sutikus, Fish‘as ir mažoji jo auka patraukė link apleistos sodybos, kurioje mūsų herojus apgyvendindavo savo aukas. Kaip vėliau pats Fish‘as pasakojo, jis traukinyje užmiršęs savo įrankių (mėsos kapoklio, peilio ir pjūklo) krepšį, kuri paslaugioji Grace greitai susiorientavusi grąžino senukui. Na, vėliau viskas vyko, kaip jūs ir galėtumėte įsivaizduoti: Fish‘as nusivedė Grace į apleistą nameliūkštį, liepė jai pažaisti lauke, kol pats namie išsirengė ir pakvietęs mergaitę vidun ją uždusino. Vėliau jis sukapojo ją į gabaliukus ir kaip pats teigė laiške nusiųstam Budd‘ų šeimai (Laiško tekstas stipresnių nervų skaitytojams), suvalgė per devynias dienas.

Psichopato paieška

Will'as King'as ir Albert'as Fish'as

Bylą tirti ėmęsi detektyvas Will‘as King‘as . Po daugybės klaidingų žmonių suėmimų, King‘as pagaliau aptiko Fish‘o paliktą pėdsaką:  laiškas, kurį žudikas nusiuntė Budd‘ams turėjo ypatingus vandens ženklus. King‘as išsiaiškino, jog privačios vairuotojų bendrovės New Yorke‘o naudojančios šį popierių darbuotojas vogęs kanceliarines prekes ir šiek tiek jų palikęs savo nuomotame kambaryje. Suvedęs visus galus ir aptikęs galimą Albert‘o Fish‘o gyvenamą vietą, Will‘as King‘as tris dienas tykojo mūsų herojaus. Pagaliau sulaukęs skambučio iš namo, kuriame Fish‘as nuomojosi kambarį, šeimininkės, King‘as atvyko suimti maniako nužudžiusio Grace Budd. Išvydęs asmenį, kurio ieškojo šešerius metus, King‘as šiek tiek nustebo. Prieš jį stovėjo ir pažiūros nepavojingas, pražilęs senukas, mėlynomis ašaringomis akimis. Tačiau Fish‘as nebuvo jau toks nepavojingas (akivaizdu, Vatsonai...). Mėginimas jį suimti baigėsi tuo, kad iš už užančio išsitraukęs skustuvą Albert‘as Fish‘as bandė paskersti detektyvą. Greitai Fish‘as buvo neutralizuotas ir perduotas teismui.

Paskutinis Fish‘o pasispardymas

Freaky!

Albert‘as Fish‘as mielai sutiko bendradarbiauti su policija. Jis detaliai nupasakojo Grace Budd nužudymą ir net pateikė receptuką kaip anksčiau pasikepė mažąjį Billy Gaffney. Dalis receptuko, jums, kulinarijos gerbėjai:

„Iš jo ausų, nosies, dalies veido ir pilvo pagaminau troškinį. Įpjausčiau svogūnų, morkų, ropių, salierų. Įdėjau druskos ir pipirų. Buvo skanu. Tuomet perpjoviau jo užpakalio žandus pusiau <...>, nuploviau ir ant kiekvieno uždėjęs bekono gabalėlių pašoviau į orkaitę. Po ketvirčio valandos užpyliau pintą vandens, kad susidarytų padažas ir pridėjau 4 svogūnus. <...> Po dviejų valandų mėsa buvo ruda ir tobulai iškepusi.“

Vualia...

Adatos adatėlės

Apklausiamas Fish‘as smulkiai atpasakojo visus savo įvykdytus ir neįvykdytus nužudymus. Nors ir buvo nuteistas už trijų vaikų nužudymus, manoma, kad Albert‘as Fish‘as nužudė apie penkiolika ir užpuolė kelis šimtus vaikų. Tai gi, mūsų herojus buvo nuteistas mirties bausme elektros kėdėje, už ką nuoširdžiai dėkojo teisėjui, nes tai turėjo būti labiausiai jaudintis įvykis jo gyvenime.

Kaip ir kiekvieno žymaus maniako, Albert‘o Fish‘o egzekuciją gaubia daugybė mitų. Kai kas sako, kad dėl 29 adatų diedelio kūne, įvyko trumpas jungimas ir teko kartoti procedūrą. Tačiau specialistai teigia, jog tai nėra įmanoma ir Fish‘o egzekucija praėjo kaip ir visos kitos. Labiausiai mane suintrigavo faktas, kad prieš pat egzekuciją Albert‘as padavė savo advokatui laišką, kurio turinio šis niekuomet neatskleidė sakydamas, jog jis pilnas nešvankiausių ir šlykščiausių dalykų apie, kuriuos jam teko skaityti.

Visą Albert‘o Fish‘o istoriją su daugiau detalių skaičiau keletą kartų. Ir net ruošiant šitą post‘ą man ėjo šiurpas per nugarą. O jūs dar klausiat iš kur idėjų semiasi siaubo filmų kūrėjai.

Užsidarykit langus ir užsirakinkit duris, laikas miegoti... Nors vargu ar pavyks užmigti.

H.H.Holmes - kazanoviškasis žudikas

Pirmasis serijinis žudikas Amerikos istorijoje. Atidarė jis savo smagų viešbutėlį Čikagoje, kurį, norint išvengti tiesioginio vertimo, pavadinsiu „Saulės spindulėlio“ viešbučiu (angl. „The Murder Castle“).

„Saulės spindulėlio“ viešbučio priešistorė

Mažasis Henry H. Holmes (tikrasis vardas Herman W. Mudgett) gimė 1860-aisiais Niū Hampšyre. Vaikiukas garsėjo savo nevaikišku žiaurumu su gyvūnais ir bendraamžiais, tačiau buvo pavyzdingas mokinys. Kai būdamas 18-os vedė savo pirmąją žmoną (taip, bus ir daugiau), H.H.Holmes rankų sudėjęs nesėdėjo – pradėjo studijuoti mediciną Mičigano universitete (dėkui, mokymo sistemai, kad paruošia tokius šviesuolius). Po keletos metų Holmes paliko savo žmoną ir sūnų ir iškeliavo pasibastyti po šalį.

1885 Holmes antrą kartą vedė. Tačiau po to, kai mūsų herojus bandė nunuodyti žmonos tėvą, nelaiminga moteriškė išvijo Henry iš namų ir sėkmingai (jai) išsiskyrė. Legendos pasakoja, kad namas, kuriame kažkada gyveno Holmes antroji žmona, yra lankomas nelaimingų vaiduoklių.

„Saulės spindulėlio“ viešbutis

1887 H.H.Holmes atvyko į Čikagą ir įsidarbino vaistinėje. Henry buvo puikus darbuotojas – žavus, paslaugus, pritraukiantis daug moteriškos lyties pirkėjų. Vėliau tais pačiais metais, atseit pardavusi verslą Holmes, vaistinės savininkė paslaptingai dingo. Po trumpos kelionės į Indianą, kur su savo draugeliu Benjamin Pietzel įvykdė nedidelė apgaulę, Holmes grįžo su pagausėjusiu kapitalu. Išpirkęs žemės gabalą priešais vaistinę, 1890 metais pradėjo statyti viešbutį, kurį ketino užbaigti iki 1893 prasidėjusios didžiulės Čikagos mugės skirtos paminėti garsiąją Kristupo Kolumbo kelionę. Per visą statybų laiką, Henry atleido ir įdarbino tūkstančius darbuotojų. Ir pagaliau monstras buvo baigtas. Viešbutėlis turėjo 60 oficialių kambarių ir 50 neoficialių durų įmontuotų sienose. Pirmajame aukšte buvo įsikūrusi vaistinė, aukštėliau – lankytojų kambariai. Viešbučio sienos slėpė nematomą labirintą, kuris vedė į rūsį. Na, o rūsys buvo pati smagiausia pastato dalis. Užsukęs galėjai pasigrožėti savadarbiu krematoriumu, dujų kamera, rūgšties pripildytų baseinėliu, galinčiu per porą valandų ištirpinti bet kokį padarą, ir žinoma kankinimų stalu prie kurio puikavosi gražiai sudėti skalpeliai ir visokie kiti smagūs kankinimo įrankiai.

Aukos

Mugės metu „Saulės spindulėlio“ viešbutis priėmė daugybę turistų, bet nei vienas ten apsistojęs daugiau nebebuvo pastebėtas. Oficialiai, policijos duomenimis, per mugę dingo apie 50 žmonių.

Vėliau Holmes jaunoms moterims siūlė gerai apmokamą darbą savo viešbutyje. Vienintelė sąlyga – persikelti į viešbutį ir niekam nepranešti, kur išvyksti. Manoma, kad Henry savo aukas laikydavo gyvas iki kelių mėnesių.

Trečioji Holmes žmona, tikras aukselis, Minnie Williams, puikiai žinojusi apie savo vyro nusikaltimus, padėdavo jam išsirinkti aukas. Teigiama, kad ji net pati nužudžiusi savo seserį, kuri atvykusi paviešėti į Čikagą baisiai susižavėjo H.H.Holmes. Vėliau Henry šita bobelė Minnie klaikiai įkyrėjo, tad jis paprasčiausia ja nusikratė.

H.H.Holmes galas

1894 Holmes vedė Georgianna Yoke. Turėčiau paminėti, kad tuo metu Minnie dar buvo gyva ir net dalyvavo savo vyro ir kitos moters vestuvėse kaip liudininkė. Tais pačiais metais Henry buvo suimtas už nelegalų arklių perpardavinėjimą St.Louis‘e. Kalėjime jis susipažino su traukinių plėšiku Marion Hedgepeth, kuris vėliau labai sugadino Holmes gyvenimą. Mūsų herojus buvo sėkmingai išpirktas iš kalėjimo. Su jau minėtu Benjamin Pietzel, Henry nusprendė truputi užsidirbti. Paprašęs M.Hedgepeth patarimo Holmes sugalvojo planą. Planas buvo toks : Pietzel išgers vaistų, kurie laikinai nugramzdins jį į komą, Holmes jį apipaišęs padarys panašų į gaisro auką. Koroneris pripažins Pietzel mirusiu, jo žmona susirinks pinigėlius ir visa ketveriukė toliau laimingai gyvens. Genialus planas. Deja, Henry iš tikrųjų nunuodijo Pietzel, jį gerai apsvilino ir susirinkęs pinigus, net nesiruošė jais dalintis. Hedgepeth klaikiai įsižeidęs (būta čia ko pykti) įdavė Henry policijai.

1895, po šešias dienas trukusio teismo, žiuri priėmė sprendimą. Ko čia laukiat? Aišku, jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pakarti.1896 metais, devynias dienas prieš Holmes gimtadienį (su gimtadieniu!), jis buvo pakartas. Mirtis jam pasitaikė gana sunki užduotis – net ir po labai smarkaus kritimo pro „egzekucijos skylę“, Henry nenorėjo mirti. Jo širdis dar plakė apie 15-ka minučių.

Holmes viešbutis vėliau buvo susprogdintas, kaip manoma, Henry šalininkų.

H.H.Holmes prakeiksmas

Šita dalis jau iš fikcijos pasaulio. Nežinau, kiek čia yra tiesos, o kiek tai priklauso legendoms. Netrukus po Holmes mirties nuo kraujo užkrėtimo mirė jo kūną tikrinęs koroneris. Dar po šiek tiek laiko paslaptingai mirė žiuri, nuteisusios Holmes, galva. Apgauta draudimo kompanija sudegė iki pamatų, tačiau ugnies nepaliesti liko su Holmes susiję dokumentai. Kunigas, prieš mirtį aplankęs Henry, buvo rastas negyvas savo bažnyčios kieme. Traukinių plėšikas Hedgepeth buvo nušautas, paties vykdyto apiplėšimo metu.

Po to, kai Holmes viešbutis buvo nušluotas nuo žemės, jo vietoje buvo pastatytas paštas. Sakoma, kad jame vaidenasi, ramybės negalinčios surasti Holmes aukų vėlės.

Ir pabaigai

Nors H.H.Holmes prisipažino nužudęs 27 žmones, manoma, kad jo aukų skaičius siekia 250.