Diena, kai pamiršome įduoti Reksui jo rytinę antidepresantų dozę...

Skiriama Žygiui, kuris prisivartojęs vitaminų kliedėjo: „man kažką panašaus...man kažką panašaus...“. Nors esu įsitikinusi, kad šis įrašas suvirpins kiekvieno šunų mylėtojo širdį.

Giliai Škotijoje pupso nedidelis Milton‘o miestelis. Na, o kaip gi Britanijos šiaurė apsieis be paslaptingų vietovių. Virš apipelkėjusio upeliūkščio stovi puošnus Viktorijos laikų stiliaus Overtoun‘o tiltas pastatytas 1895-iais. Galvojate, kas čia tokio ypatingo? Lietuvoje taip pat turime daugybę tiltų. Tik ar bent kuris galėtų pasipuikuoti per 50 metų pražudęs daugiau nei penkiasdešimt šunų? Ir visi jie nenuslydo ar įgriuvo, o tiesiog įsibėgėję liuoktelėjo žemyn. Šias skausmingas savižudybes regėję šunų šeimininkai teigė, kad mirtis augintinius ištiko saulėtomis dienomis. Mhm, įdomu ar buvo apsvarstytas faktas, kad su šunimis paprastai einama pasivaikščioti saulėtomis dienomis?

Teorijos skirtos mistikams

Prakeiktas, smegenis plaunantis filmukas

Pastaruosius metus mistikos mylėtojus penėjo gandas, jog ant Overtoun‘o tilto vaidenasi. Kevin‘as Moy‘us, 1994-iais nuo tilto numetęs savo naujagimį sūnų, o vėliau ir pats bandęs nusižudyti pasileisdamas galva žemyn į upokšnį, teigė, kad tilto dvasios privertė jį nužudyti savo vaiką. Tačiau vietinės davatkos sako, jog Moy‘us paprasčiausiai buvo apsvaigęs nuo narkotikų.

Keltų mitologijoje Overtoun reiškia tą plonytę ribą skiriančią rojų ir žemę. Galbūt šunys išgąsdinti kažko antgamtiško pasirinko mirtį? O gal jie tiesiog atsispyrę norėjo liuoktelėti tiesiai į rojų? Aiškiaregė Mary Armour atsivedusi savo labradorą ant Overtoun‘o tilto teigė, kad nors gyvūnai daug jautresni dvasių pasauliui nei žmonės (ar spintos...), jos šuniokas nerodė jokio ženklo, kad ant tilto vyktų kas nors antgamtiško.

Populiariuoju mokslu grįstos teorijos

Banzaaaaaaiiiiii!

Veterinarijos specialistai, teigia, kad neretai šunys kenčia nuo psichozės ir net kartais gali pulti į depresiją. Bet ar to užtenka, kad šuo sumąstytų, it koks vietinis pijokėlis šokantis nuo Žaliojo tilto, šitaip pabaigti savo kančias?

Šunys tampa neatsiejama šeimos dalimi ar net geriausiu draugu. Jie net dažnai perima savo šeimininko emocijas. Tad, dar viena teorija teigia, jog pajutę šeimininko savidistrukcines mintis, šunys nutraukė savo gyvenimą. O depresinių minčių netoli Overtoun‘o tilto esančiame Dumbarton‘o mieste netrūksta. Čia ypatingai skausmingai jaučiama ekonominė krizė ir pats miestas laikomas viena depresiškiausių vietų Britanijoje. Per pastaruosius 30 metų savižudybių skaičius pakilo 200 procentų ir pralenkė pakankamai dažną mirčių automobilio avarijoje skaičių. Deja, specialistai teigia, kad žmonių savižudybės pagrįstos mintimis, jog rytojus nebus geresnis už šiandieną. O kolkas nėra duomenų, kad šunys turėtų suvokimą tarp šiandienos ir rytdienos.

Arčiausiai tiesos

Wanted: Žudikė Audinė

Iš daugiau nei penkiasdešimt nusižudžiusių šunų vienintelė kalaitė liko gyva. Bet ji negalėjo atskleisti Overtoun‘o tiltą gaubiančios paslapties. Dėl patirtos psichologinės traumos. Dėl ko gi dar? Pft...

Galiausiai ištirti šį šunis persekiojantį prakeiksmą ėmėsi gyvūnų elgsenos specialistas David‘as Sexton‘as. Jis nustatė, kad po tiltu egzistuoja pakankamai didelė audinių populiacija. Audinės, tai tokie meilučiai žvėreliai, savo liauka paliekantys stiprų kvapą, kuris ramią, saulėtą dieną galėjo patraukti šunų dėmesį. Be to, pabrėžiamas faktas, kad dauguma nusižudžiusių šunų priklausė ilgas nosis/snukius turinčių šunų veislėms. Tačiau Sexton‘as nesugebėjo paaiškinti fakto, kad visos savižudybės įvyko ties kairiąja paskutinių dviejų turėklų puse.

Mano alternatyvi teorija, aiškinanti tai kas nutinka ant tilto

Visos katės išgirdusios šią istoriją trina iš pasitenkinimo letenas ir kreivai žiūri į ant jūsų kelių galvą padėjusį Brisių. Tačiau neišsigąskite. Kolkas, Overtoun‘o tiltas yra vienintelė tokio pobūdžio vietelė. Nors, jumis dėta, eidama per tiltą arčiau prisitraukčiau savo šunį...

Užsidarykit langus ir užsirakinkit duris, laikas miegoti...

Tyn Dwr dvaras, Velsas

Ši vieta susilaukė mano dėmesio tik dėl to, kad rudenį joje lankiausi. Vienas instruktorius prisipažino, kad ir būdamas tikru skeptiku, negali netikėti savo artimais draugais, kurie teigia kai ką matę Tyn Dwr‘e. Kažkokių su paranormalia veikla susijusių įspūdžių nepatyriau, todėl tiesiog pristatysiu jums, kas čia vyksta.

Istorija. Tyn Dwr stovi nuostabioje Velso vietoje, nedideliame miestelyje Llangollen. Dvarą, maždaug 1800-siais, pastatė toks John Dicken. Dvaras buvo naudojamas kaip vasarnamis jam ir jo šeimai.

Vaidenimaisi. Tiek dvaro darbuotojai, tiek lankytojai pasakoja įvairias vaiduokliškas istorijas apie Tyn Dwr. Kartą viena moteriškė pasiteiravo registratoriaus, kur galėtų surasti eigulį su kuriuo neseniai miške šnekučiavosi apie žvėrelius ir augalus. Registratorius primigtinai teigė, kad jokio eigulio apylinkėse nėra ir nebuvo. Tas pats eigulys dar buvo matomas daugybę kartų.

Biliardo kambarys. Pasakojama, kad anuomet šis kambarys buvęs paprasčiausiu miegamuoju. Vienas vyriškis nakvojęs kambaryje pasakojo kartą buvęs pažadintas moters, kuri eidama per kambarį vilko grindimis savo ilga suknelę. Vyrukas informavęs damutę, jog ši pakliuvo ne į tą kambarį. Moteris klaikiai išsigandusi tiesiog išnyko prieš jo akis. Dar prieš viso dvaro grindis išklojant kilimais (kas akivaizdžiai siaubingai nepraktiška, kai aplink vien purvas) biliardo kambaryje buvo girdimi žingsniai. Ko tik nevyksta šiame kambaryje. Žmones pajunta staigius temperatūros pokyčius, skausmus pilve, norą verkti. Dažnai girdimi langų trankymai, krebždesiai prie židinio ir vaikų juokas. Kėdė pastatyta prie to paties židinio, niekieno neliečiama juda. Pasakojama, kad kambaryje vaidenasi vyras, kuris beprotiškai nemėgsta žmonių draugijos ir žmogysta subjaurotu veidu.

Galimi vaiduokliai: Eleanor – John Dicken mama ir John Arthur Roberts – J.Dicken nesantuokinis sūnus žuvęs Boer kare Afrikoje.

Žaidimų kambarys. Kažkada čia buvo banketų salė. Kiek prisimenu dabar ten stovi plačiaekranis televizorius ir Xbox. Karts nuo karto čia matomas berniukas, kuris, kaip istorijos pasakoja, šiame kambaryje kartą regėjo kažką nelegalaus. Skamba intriguojančiai, bet žmonių fantazijos nieko konkretaus daugiau neišgimdė. Dar čia užsuka damutės vaiduoklis. Jaučiami staigūs temperatūrų pokyčiai, galima aptikti „šaltųjų vietų“, baterijos dažnai išsikrauna, net nenaudojamos ir girdimi įvairūs girgždėjimai (penas skeptikams: siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad namas yra daugiau nei 200 metų senumo…).

Valgomasis. Pasakojama, kad čia užklysta nuo pilvo skausmų kenčiantis vyras ir ta pati pasiklydusi moteriškė su gražiai krintančia suknele. Manoma, kad ji buvusi J.Dicken žmona.

9 ir 10 kambariai. Dešimtajame kambaryje jaučiamas šaltis ir drėgmė, kas nėra jau taip vaiduokliška, kai prisimeni, kad lankaisi Didžiojoje Britanijoje. Devintajame – kartais pasirodo vaikai ir sakoma, kad jaučiama draugiška atmosfera.

1, 2 ir 3 kambariai. Vėl pastebima damutė tik šį kartą kartu su vaikais iš Antro Pasaulinio karo laikotarpio (net nežinau pagal ką tai nustatė). Žmonės pasakoja, kad juos yra kažkas pastūmęs tarpduryje. Karts nuo karto girdimas lašantis vanduo (kas vėl nėra labai keistas dalykas, kai pagalvoji apie orą) ir keistos šviesos. Antrajame kambaryje dažnai girdimas šnypštimas ir matoma žalsva migla prie lango. Trečiajame – dažnai jaučiamas losjono po skutimosi kvapas ir girdimas langų barškėjimas (200 šimtų metų pastatas, žmonės!).

Rūsys. Žmonės čia karts nuo karto išvysta klaidžiojantį vyra su lazdele.

Man naktį teko praleisti jurtoj, kažkokiame aptvare paslėptame už visų pastatų, tad tikiuosi dar kartą apsilankyti Tyn Dwr‘e ir susipažinti su visomis dūšelėmis.